• Užsikimšo kaminas
• žemas dūmtraukis;
• per platus ar per siauras dūmtraukis;
• daug suodžių;
• dūmtraukyje ar krosnyje yra plyšių;
• pakuroje daug pelenų;
• krosnis seniai kūrenta;
• per šaltį ar lietų;
• kai lauko temperatūra aukštesnė už dūmų;
• kai nesandariai uždarytos suodžių valymo durelės;
• netoli aukšti medžiai;
• kai patalpa, kurioje yra krosnis, maža ir sandari.

Krosnių kuras. (J. Aukštuolis, Krosnis arba židinys, 2005)

Krosnių kuras. Malkos pagal kaitrumą skirstomos į labai kaitrias – ąžuolines, skroblines, beržines, kaitrias – uosines, juodalksnines, pušines, vidutinio kaitrumo – eglines, mažai kaitrias – drebulines, gluosnines, liepines. Vertingesnis yra kamienas nei šakos. Papuvusi, plukdyta mediena yra mažai kaitri. Juo drėgnesnė mediena, juo mažiau kalorijų.

Pradinis medienos drėgnumas (proc.):

Visžalis ąžuolas – 100;
Ąžuolas – 99;
Uosis – 92;
Klevas – 91;
Beržas – 89;
Guoba – 84;
Bukas – 80;
Gluosnis – 71;
Eglė – 70;
Pušis – 67;
Maumedis – 66;
Tuopa – 65;
Liepa – 57;
Juodoji tuopa – 50.

Po 3 mėn. – 40%;
Po 6 mėn. – 28%;
Po 12 mėn. – 20%;
Po 18 mėn. – 14%.

Beržas, uosis, ąžuolas, klevas, skroblas, guoba – Ι 2000-2500 kcal;
Pušis, juodalksnis ΙΙ 1800-2000 kcal;
Eglė, liepa, drebulė, gluosnis, alksnis, tuopa – ΙΙΙ 1500-1700 kcal.

Tai degios kuro dalies jungimasis su oru. Malkos užsidega esant 300 laispnių temperatūrai (pagal Celsijų), anglys – 600. Malkų degimo procesas vyksta, kai temperatūra yra 800 – 900 laipsnių, akmens anglių – 900 – 1200 laipsnių. Kai į pakurą patenka per daug oro, ji atšąla. Jei oro per mažai, degimas ne pilnas, dūmai juodi. Vandens garai išeina per dūmtraukį, o jei dūmtraukio sienelės šaltos (per platus dūmtraukis), vanduo sėda ant dūmtraukio sienelių, dūmtraukio plytos irsta, pagelsta net iš išorės. Apie 85 – 90 proc. kuro pirmiausia virsta dujomis ir tik 10 – 15 proc. sudega kietu pavidalu. Dujos – tai anglis ir vandenilis. Kai kurios akmens anglies rūšys ir malkos dega ilga ugnimi, todėl pakura turi būti aukšta. Kitaip dujos atšąla ir išeina per dūmtraukį nesudegusios. 1 kub. m. oro esant 0 laispsnio temperatūrai sveria 1,233 kg., 20 laipsnių temperatūrai – 1,205 kg., 100 laipsnių temeratūrai – 1,13 kg., 150 laipsnių temperatūrai – 1,086 kg. Todėl dūmai kyla, o dūmtraukis siurbia. Vienam kg malkų sudegti reikia 6 – 8 kub. m. oro. Malkas į pakurą reikia pakrauti iš karto. Virš malkų turi būti apie 300 mm oro tarpas. Baigiantis kūrentis, sumažėja reikiamo oro kiekis, todėl galima pridaryti dureles, sumažinti paduodamo oro kiekį į pakurą. Karštiesm dūmams reikia daugiau vietos, todėl pirmo ir paskutinio kanalų plotis gali skirtis 2 kartus. Degančią žvakę pastačius prie atvirų pakuros durelių, galima patikrinti dūmų trauką: jei žvakė užgęsta – per daug traukia, todėl reikia pridaryti užkaišą. Išeinančių dūmų temperatūra turi būti apie 100 laipsnių, kad nesikondensuotų vanduo. Juo drėgnesnės malkos, juo smulkiau reikia skaldyti. Pakurai nenaudoti žibalo, benzino. Švarus oras įšyla greičiau, todėl patalpą reikia vėdinti. Balta degimo spalva ir gaudesys pakuroje – per didelė trauka. Geltonai auksinės spalvos liepsna – trauka normali.
Krosnių naudojimo veikimo koeficientas (n. v. k.). Tai naudingai panaudoto šilumos kiekio santykis su visu sunaudotu šilumos kiekiu. Naudingai panaudota šiluma – tai šiluma, atiduota patalpai, o sunaudota šiluma – tai šiluma, gauta deginant kurą. Krosnis negali visos šilumos atiduoti patalpai, nes dalis šilumos kartu su dūmų dujomis išeina pro dūmtraukį, dalis lieka kure, subyrėjusiame į pelenę, ir dalis šilumos nuostolių atsiranda dėl nepilno kuro degimo. Šildymo krosnių n. v. k. būna apie 0,6 – 0.7, atvirų židinių – apie 0,2 – 0,3, židinių su kasetėmis – apie 0,8 – 0,89. Plonasienės krosnys įkaista greičiau. Uždarius užkaišą, mažiau išeina šilumos, todėl didesnis n. v. k.
Medienos kaitrumas priklauso ir nuo jos tankio. Masyvesnė mediena yra kaitresnė

Kaminai užsikemša suodžiais, smala (kreozotu). Kreozotas – lipnus rudas skystis susidarantis degimo metu dėl nekokybiškų malkų, blogos kamino traukos ar neteisingai eksploatuojamo šildymo katilo. Pablogėjus kamino traukai malkos katile pradeda silpnai degti. Dauguma vartotojų tokiais atvejais atidaro oro sklendę taip padidindami oro kiekį į katilą. Katile pakyla temperatūra ir kaminas gali “užsidegti”: pasigirsta nemalonus ūžesys ir įsiplieskia liepsna. Temperatūra gali pakilti iki 900-1000 oC. Tai net šiais laikais tampa dažna gaisro priežastimi.

Užterštas kaminas nesugeba pašalinti degimo metu išsiskyrusių degimo produktų, kurie slopina degimo procesą- malkos pradeda smilkti. Mažėja katilo temperatūra ir jei pasiekiama žemesnė 55-59 °C (rasos taškas) darbinė temperatūra ant katilo sienelių susidaro kondensatas. Prie drėgnų sienelių dar sparčiau limpa suodžiai ir teršalai, teršiasi kaminas. Malkos smilksta, bet nešildo. Po ilgesnio laiko katilo sienelės pasidengia kreozoto sluoksniu, kuris labai paspartina metalo senėjimą.Šildymo katilo sienelių metalas tampa toks silpnas,kad jį suremontuoti galima tik trumpam laikui.

Pažiūrėkite į dūmus, kylančius iš kamino. Dūmai silpnai matosi, gerai sklaidosi – degimas geras. Jei dūmai juodi, blogai sklaidosi, daug suodžių dalelių – degimas blogas.

Beveik du trečdaliai gaisrų kyla dėl neatsargaus elgesio, apie 10 proc. – dėl netvarkingų elektros įrenginių. Kitos dažniausios gaisrų kilimo priežastys yra netvarkingos krosnys, vaikų išdykavimas, padegimai, technologi­niai pažeidimai ir kt.

Neatsargus elgesys iššaukia daugiausia gaisrų. Pa­gaminus valgį užmiršo išjungti viryklę, paliko įjungtą lygintuvą ar kitus elektrinius prietaisus, rūkė lovoje…

Vaikai žaidžia su ugnimi. Dažniausiai vaikams paprasčiausiai smalsu arba… nuobodu. Vaikai nori pažiūrėti, kaip dega vienas ar kitas daiktas, nori matyti liepsną, užuosti dūmus, pa­tirti pavojų ar nori pabandyti suvaldyti ugnį. Suvaldyti jų norą žaisti pavojingus žaidimus su ugnimi galima mokant elgtis su ugnimi. Ne drausti ir grūmoti pirštu, o mokyti.

Deganti žvakė – tai atvira ugnis. Ji gali sukelti gaisrą. Todėl svarbu parinkti žvakėms tinkamą vietą, kad jų liepsna niekam nekliudytų, kad prie jų neprieitų mažyliai ar naminiai gyvūnai, nepasiektų besiplaikstanti užuolaida, ar kitokie degūs daiktai. Nereikėtų statyti žvakių lentynose – žvakė skleidžia karštį, todėl virš jos reikia išlaikyti bent metro tarpą.  Žvakidės turi būti nedegios ir stabilios, kad žvakė neapvirstų.  Jei degančiomis žvakėmis puošiamas šventinis stalas, reikėtų pasirūpinti, kad per jas nebūtų ko nors siekiama – gali užsidegti prie stalo sėdinčiųjų drabužiai ar plaukai. Puošiant stalą reikia prisiminti, kad dirbtinės gėlės, kaspinai apie žvakę taip pat gali sukelti gaisrą.

Dėl netvarkingų elektros prietaisų, dėl neteisingo naudojimosi elektros energija kyla dešimtadalis visų gaisrų. Dažniausios priežastys – vanduo šalia elektros laidų, perkrova elektros tinkle, pliki, neizoliuoti, pažeisti elektros laidai, netvarkingi elektros saugikliai. Dėl perkrovos elektros tinkle, kai į tinklą vienu metu jungiama per daug elektros prietaisų staiga pradeda kaisti laidai ir užsidega guminė jų izoliacija. Nuo to gali užsiliepsnoti arti esantys daiktai, medinės lubos, sienos. Kad išvengti tokio gaisro, reikia nejungti į vieną buitinį kištuką daugiau kaip 1200 W galios elektros prietaisų. Trumpasis jungimas įvyksta, kai, dėl gedimų, drėgmės, laiko ar kitų priežasčių nusitrynus laidų izoliacijai, susiliečia du skirtingų polių laidai (teigiamas ir neigiamas) ir temperatūra toje vietoje šokteli iki 3000 laipsnių, o elektros srovės jėga pakyla šimtus ir tūkstančius kartų. Plyksteli ugnis, laidai išsilydo ir užsidega. Jeigu saugikliai tvarkingi, pakilus temperatūrai, jie automatiškai išjungia elektrą anksčiau nei užsidega laidas ar prietaisas. Jeigu ne – kyla gaisras.

Pavojaus signalai, rodantys netvarkingą elektros instaliaciją ar kitas problemas:

karšti elektros laidai, kištukiniai lizdai, įtaisai lempoms įsukti;

dėl neaiškių priežasčių išmušami elektros saugikliai;

mirga šviesa;

aprūksta, ant arba virš kištukinių lizdų, jungiklių atsiranda degimo žymių; juntamas elektros laidų svilėsių kvapas;

įjungus elektros prietaisas „krečia” iš lizdo pasipila kibirkštys.

Netvarkinga krosnis. Krosnis gali sukelti gaisrą, jeigu ji neteisingai įrengta ir nesaugiai eksploatuojama. Dažniausiai gaisrai kyla dėl dūmtraukyje atsiradusių įtrūkimų, krosnies perkaitimo, dėl iš jos iškritusių žarijų ar de­gančių malkų. Svarbiausia, nepalikti besikūrenančios krosnies be priežiūros, ypač jeigu namuose lieka mažamečiai vaikai. Pavojinga šalia krosnies statyti baldus, laikyti įvairius daiktus, malkų atsargas, nes arčiau nei 1 metro atstumu nuo krosnies esantys daik­tai gali įkaisti ir užsidegti.

Kad krosnis neperkaistų – reikia ją kūrenti ne ilgiau kaip 1,5 valandos, 2-3 kartus per dieną. Kad iš krosnies neiškristų degančios žarijos – reikia uždaryti krosnies dureles, nekišti į krosnį labai ilgų malkų. Kūrenant atvirą židinį – reikia naudoti lapuočių medžių malkas, nes spygliuočiai degdami spragsi, svaido žiežirbas, kurios gali sukelti gaisrą.

Atsakykite į klausimus. Jeigu nors į vieną klausimą atsakėte „Ne”, rizikuojate likti be pastogės.

• Ar turite namuose gesintuvą?
• Ar netoliese yra vandens šaltinis?
• Ar kieme yra laisvos vietos gaisriniams automobiliams?
• Ar aiškiai matyti namo numeris?
• Ar nupjovėte rudenį žolę?
• Ar nors kartą per metus valėte kaminą?
• Ar Jūsų kaimynai tvarkingi?
• Ar yra arti gaisrinė komanda?
• Ar pasitarėte su šeima, ką darytumėte, kilus gaisrui?
• Ar turite namuose nedegų audeklą?
• Ar žinote kaip išjungti elektros tiekimą?
• Ar mokate naudotis gesintuvais?
• Ar žinote atsarginius išėjimus iš namų?
• Ar Jūsų namuose įrengti autonominiai dūmų jutikliai?

• Gesinant gesintuvu reikia stovėti tarp liepsnos ir išėjimo, kad turėtumėte galimybę atsitraukti.
• Svarbiausia – pradėti gesinimą nuo intensyviausios degimo vietos. Reikia stengtis nuslopinti pagrindinę liepsną, o vėliau gesinamąja medžiaga padengti visą degantį paviršių.
• Jei nepavyksta užgesinti tučtuojau, reikia mesti gesintuvą ir skubėti į lauką.  Dauguma gesintuvų ištuštėja po 8-10 sekundžių. Būna, kad žmonės randami negyvi, užtroškę dūmuose su šalia esančiais panaudotais gesintuvais.
• Jeigu dega lauke, pradėti gesinti reikia atsistojus pavėjui.
• Gesinant ugnį patalpoje, patariama pritūpti, nes viršuje temperatūra yra didesnė, o matomumas dėl dūmų – blogesnis.
• Prie sienos, ar kambario kampe įsiplieskusį gaisrą, reikia gesinti pasisukus šonu, ir atsistojus kuo atokiau nuo židinio, nes paleistų miltelių debesis gali atšokti nuo sienos į veidą.

Gaisrinės saugos taisyklės